Pažadai mažajai princesei

Kaip „rūžava“… turbūt pagalvojote daugelis tik žvilgtelėję į pirmą nuotrauką. Vėl tie patys „standartai“ kaip ir visur: berniukams – mėlyna, o mergaitėms – rožinė… Taip, tie standartai iš tiesų stiprūs ir paplitę. Nuėję į rūbelių vaikams, ypač labai mažiems, parduotuvę, dažniausiai patenkame į rausvąją ir mėlynąją karalystes. Iš tiesų gal ne visais atvejais tai yra blogai. Juk kaip kitaip užmetę akį į pro šalį pravažiuojantį vaikišką vežimėlį suprasime, kas jame guli? Jei ne rūbeliai, nuo galvytės iki mažų kojyčių puošiantys mažylį, tai bent jau atitinkama rausva detalė vežimuke būtinai visiems praneš, kad į pasaulį atėjo mergaitė… Ir atvirkščiai, mėlyni – pilki – rudi tonai pasufleruos mums, kodėl to mažylio tėtis toks išdidus… Taip, juk jam gimė sūnus!

Banalu? Kartais ir man atrodo, kad taip. Tada stengiuosi pabėgti nuo tų spalvinių standartų kuo toliau, stengiuosi ieškoti variantų, kurie neprarasdami žaismingumo neatimtų iš vaiko vaikystės, bet tuo pačiu neleistų mums suabejoti, kas visgi ten guli, sėdi ar bėga šalia vaikiško vežimuko.

Bet ne visada pabėgsi nuo to išdykusio pirato ar mažos pasakų princesės, kurie slypi kiekvieno vaikiuko viduje. Taip buvo ir šį kartą. Leidau pačiai isirinkti spalvą. Pažadėjau, kad kokią spalvą išsirinks, iš tokios ir numegsiu. Jau atvertusi spalvų paletę šypsojausi ir giliai viduje žinojau, kad sprendimas bus rožinis… Dar bandėm diskutuoti dėl spalvos intensyvumo, bet šį kartą tą maža pasakų princesė giliai viduje buvo labai stipri. Ir ji labai norėjo ryškiai rožinio rūbelio. O aš juk pažadėjau. Džiaugiuosi, kad visgi kiekviena spalva turi daug atspalvių. Taip yra ir su rožine. Yra tokių variantų, kad juos pamačius norisi užsidengti akis kaip nuo ryškaus saulės šviesos atspindžio drėgname asfalte. Tada mano viduje pabunda griežta nuobodi užsispyrėlė ir stoja į kovą su ta maža pasakų princese. Ir užsispyrėlė kol kas dar laimi. Dažniausiai. O kartais rožinė būna tokia švelni, subtili ir lengva, kad ir mane įsuka į tą švelnumo ir mergaitiškumo verpetą. Šių siūlų kamuoliukas iš pradžių pasirodė gana ryškus, ypač po kelių pastarojo meto rusvų – pilkų mezginių. Bet po truputį tas intensyvumas kažkur „dingo“ ir rankose ėmė pintis tik gražus, nerėžiantis akių šiltas siūlas… O kai galiausiai į savo vietas sutūpė drugeliai, kuriuos nutupdyti į sekantį jos mezginį buvau pažadėjusi dar tada, kai narpliojau širdelių liemenę, spalva tapo tiesiog sodri ir rami. Ir labai tiko tai mažai princesei. Ir kada gi daugiau galima pabūti princese, jei ne dabar…