Galima sakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tiksliau – pirmo prisilietimo… Praeitą žiemą lauke spustelėjo nemažas šaltukas. Einant į lauką, vaikus reikėjo aprengti šilčiau. Apsirengti tai daugiau ar mažiau nesudėtinga, bet kartais darosi sunku žiūrint į žiemą lauke su storiausiais kombinezonais lakstančius vaikus… ir taip judėti kebliau, o čia dar storas megztinis po žiemine striuke… brr… Atsimenu kaip vėliau tą vakarą landžiojau po internetines siūlų parduotuves, ieškodama kuo plonesnio ir kuo šiltesnio siūlo. Ir taip mano akys užkliuvo už alpakos vilnos. Nieko anksčiau nebuvau konkrečiai apie ją girdėjusi, bet paieškojusi smulkesnės informacijos supratau, kad tai buvo būtent tai, ko man reikėjo – plonas, lengvas ir labai šiltas siūlas. O kai po kelių dienų, išpakavus siūlų siuntinį, paėmiau šios vilnos kamuoliuką į rankas, daugiau nebenorėjau jo paleisti… Mezginys pasiteisino visiškai ir iki dabar tai yra vienas mylimiausių megztukų.
Esame lietuviai ir mums vilna pirmiausia asocijuojasi su mūsų krašte auginamais gyvūnais – avimis. Tačiau jei visgi gyvename tokiu laikmečiu, kai prekės gali laisvai cirkuliuoti po visą pasaulį, verta išbandyti ir kitokių ne mažiau vertingų pluoštų. Apskritai, kaip galima tokios vilnos savininko nemylėti! Ta nuoširdi snukučio išraiška ir purus kailiukas iš tiesų nuginkluoja…
Jei truputį prisimintume zoologiją, tai alpaka yra kupranugarių šeimos porakanopis žinduolis, panaši į lamą tik šiek tiek mažesnė. Visos alpakos yra prijaukintos, laukinių nėra. Auginamos Ekvadoro, Peru, Šiaurės Bolivijos ir Šiaurės Čilės Anduose, 3500 – 5000 m aukštyje virš jūros lygio. Nors dabar alpakas rastume ir fermose Šiaurės Amerikoje, Naujojoje Zelandijoje ir net Europoje. Alpakos gyvena bandomis, kurias sudaro patelės, dominuojantis patinas ir jų jaunikliai. Tai draugiški, smalsūs, bendraujantys gyvūnai, kuriems reikalinga draugija, todėl, jei nuspręsite įsigyti alpaką, nusiteikite įsigyti iš karto bent jau dvi 🙂 Alpakos yra švelnios ir smalsios, tačiau jos nemėgsta, kai nepažįstama alpaka ar žmogus bando artintis. Supykusios jos gali galingai spjaudytis. Alpakų nėštumas trunka 11,5 mėnesio ir atvedamas vienas jauniklis. Dvyniai pasitaiko rečiau nei tarp žmonių.
Alpakų istorija labai sena. Jas prisijaukino Inkai dar prieš apytiksliai 6000 metų. Inkų karaliai skaičiuodavo savo turtus pagal turimų alpakų skaičių ir pagal tai, kiek daiktų, išaustų iš šių gyvūnų vilnos, turėdavo. Kai ispanų konkistadorai XVI a. įsiveržė į Pietų Ameriką, jie rado čia civilizaciją, literatūriškai vadinamą „išausta“ iš alpakų, lamų vilnos. Andų kalnų žmonėms toks audinys buvo tarsi valiuta, o vertingiausia buvo laikoma alpakos vilna. Audinių gamyba buvo itin svarbus šios visuomenės verslas. Be to, audinių iš alpakos vilnos sandėliai laikyti tokiais vertingais, kad inkų armija juos tyčia sudegino besitraukdama iš pralaimėto mūšio. Gaila, bet ispanai, apakinti inkų aukso, sidabro ir brangių akmenų, taip ir nesuprato, kas buvo tikrasis inkų turtas… Siekdami užkariauti ir pavergti vietinius žmones, ispanai organizavo didelio
mąsto alpakų ir lamų žudynes. Remiantis kai kuriais paskaičiavimais, beveik 90% alpakų, daugelis inkų kruopščiai atrinktų jų veislių, skirstytų pagal vilnos spalvą ir kokybę, Pietų Amerikoje buvo tyčia išnaikinta. Tik labai nedidelę dalį šių nuostabių gyvūnų inkai sugebėjo išgelbėti ir išsaugoti, kai ieškodami prieglobsčio, pasitraukė į Andų kalnų aukštumas, pasiimdami su savimi ir ribotą skaičių alpakų.
Alpakos jau daug amžių vadinamos Andų kalnų lobiu. Pi̇miausia taip yra dėl nuostabios jų vilnos, kuri, sakoma, yra minkštesnė ir tvirtesnė nei kašmyro, lengvesnė ir šiltesnė nei avies, švelni kaip merino avių ir spindinti kaip šilkas. Drabužiai iš šio gyvūno vilnos 4-6 kartus geriau išlaiko šilumą nei numegzti iš avies vilnos. Natūrali (nedažyta) alpakos vilna turi didžiausią iš visų vilnų net 22 spalvų paletę: nuo juodos, pilkos iki rudos ar baltos. Ši vilna neturi lanolino, todėl joje nesiveisia kandys ar dulkių erkutės ir ji gali būti tinkama avių vilnai alergiškiems žmonėms. Alpakos yra kerpamos kartą per metus, dažniausiai pavasarį.
Pagal vilnos ypatybes yra išskiriamos dvi alpakų rūšys:
-
Huacaya (nuotrauka) – turi tankią, trumpesnę, garbanotą vilną, panaši į pliušinį meškiuką;
-
Suri (nuotrauka) – turi ypač aukštos kokybės, spindinčią, ilgą, nukabusią atskiromis sruogomis vilną.
Ir dabar guli šalia manęs naujas megztukas, dar „karštas“, ką tik nuo virbalų. Vis priėjusi perbraukiu jį ranka – toks jis man mielas iš švelnus. Tiesa, ši vilna turi pūko ir tokius
plaukelius, kurie vietomis gana ryškiai išsikiša iš mezginio. Visiškai tikiu, kad kai kuriuos žmones, nepaisant bendro siūlų švelnumo, šie plaukeliai gali erzinti. Į daugelį pluoštų kievienas žmogus reaguoja individualiai. Man ši alpakų vilna labai patinka. O kol numezgiau megztuką, ir tikroji žiema, visą mėnesį klaidžiojusi kažkur aplinkui, pagaliau surado kelią pas mus. Esu šilumos mėgėja, bet kažkodėl šį kartą lauke spustelėjęs šaltukas ir iškritęs sniegas priverčia nusišypsoti. Matyt todėl, kad visgi kiekvienas metų laikas, taip pat ir žiema turi būti savo laiku. Ypač ji džiugina, kai parbėgę namo virtuvėje turime karštos arbatos, ant sofos – šiltą pledą ir gerą knygą, o spintoje – šiltų tikros vilnos mezginių. Tad su atėjusia tikrąja žiema Jus visus! 🙂
Siūlų su alpakos vilna galite įsigyti www.siltassiulas.lt.
Rašant naudotasi informacija iš šių tinklapių:
Šiltas siūlas 