Kažkada seniai seniai man atrodė, kad avis yra beveik vienintelis ir pagrindinis gyvūnas, teikiantis vilną, iš kurios verpiami mezgimo siūlai. Taip pat naiviai maniau, kad visų viso pasaulio avių vilna yra iš esmės vienoda. Na ir kuo gi avis gali skirtis nuo avies pagal tai, kokia žolę ji rupšnoja ar koks vėjelis šiurena jos garbanėles? Dabar kuo giliau lendu į šį siūlų ir mezginių pasaulį, kuo daugiau domiuosi, tuo labiau suprantu, kad vilna tikrai nelygu vilnai. Šį kartą alpakas ir kitus švelniavilnius palikime šone ir atidžiau pažvelkime į tuos, atrodo, taip mums gerai pažįstamus gyvūnus – avis.
Apie skirtingų kraštų avių vilną susimąsčiau, kai į rankas pakliuvo keli islandiškos vilnos kamuoliukai. Spalva, mano akimis žiūrint, buvo fantastiška – tamsiame sodraus baklažano fone tarsi šiaurės pašvaistė vietomis šmėstelėdavo oranžiniai, purpuriniai ir žydri blyksniai. Siūlo storis – labai storas. Siūlo švelnumas… Jautėsi, kad rankose laikau vilną. Taip pat jis buvo gana keistas: tarsi labai „sausas“, tarsi labai lengvas, tarsi orinis, kurį išmetus aukštyn, atrodo, jis taip ir liktų pleventi ore. Įdomiausia, kad tai buvo labai teisingas pirmas įspūdis.
Pasirodo, Islandijos avių vilna turi tik šio krašto vilnai būdingų savybių, kurios daro pluoštą įdomų ir unikalų. Be kitų dviejų savybių – pralaidumo orui ir atsparumo vandeniui – kurias, regis, galima būtų pritaikyti visai avių vilnai apskritai, islandiška vilna yra lengvesnė už kituose kraštuose užaugintų avių vilną. Sakoma, kad islandai, po pirmųjų išsilaipinimų ir apsigyvenimų saloje, tikriausiai apskritai nebūtų išgyvenę šiame atšiauriame krašte, jei ne avys. Per daugiau nei 1000 metų gyvenimo šioje saloje, avių kailis susiformavo taip, tarsi susidėtų iš dviejų sluoksnių: išorinio, kurį sudaro ilga, žvilganti, vandeniui atspari vilna, ir vidinio – izoliuojančio nuo aplinkos ir saugančio nuo šalčio.
Taigi tiek atsižvelgiant į vilnos savybes, tiek į siūlo storumą, megztinis – švarkelis mergaitei gavosi tikrai labai šiltas. Su tokiu rūbu vaikas jokiame darželyje nesušals ir jokia striukė neatrodys per plona. Rankovių šį kartą tyčia nedariau reikiamo ilgio – pagalvojau, kad stora megztino rankovė apie riešą gali ne visiškai draugiškai sugyventi su aptemptu striukės rankogaliu. Tad tegul vieno rūbo rankovė būna trumpesnė – taip jos nesusitiks pačioje nepatogiausioje vietoje ir išvengs bereikalingo konflikto. O siūlo “šiurkštumas“… Nėra jis labai švelnus, nes visgi tai natūrali vilna, bet mezginį išskalbus, jis labai stipriai pasikeitė į gerąją pusę. Šilkiniu, aišku, netapo, bet pats didysis siūlo aštrumas nusiskalavo ir nubėgo kažkur kartu su tekančiu vandeniu. Rūbas tapo mielas tiek lietimui, tiek dėvėjimui.
Geriausia tokį storulį megztinį aš įsivaizduoju kaip viršutinį lauko rūbą pavasarį pakankamai neblogai atšilus orams, o galbūt vasarą prie jūros, vakare stebint besileidžiančią saulę. Beje, žiūrint iš kasdieninių praktinių pozicijų, toks storas megztinis gali puikiai pasitarnauti pasibaigus šildymo sezonui, kai radiatoriai nelabai kuo skiriasi nuo šaldytuvo, o orus už lango dar sunkiai galima pavadinti šiluma. Kadangi pavasariai pastaruoju metu linkę vėluoti, susidomėję tokiais mezginukais, rašykit adresu siltassiulas@gmail.com.
Šiltas siūlas 