Atostogos yra gerai. Galima stabtelėti, atsikvėpti. Atėjus atostogoms kuriam laikui nurimsta pašėlęs gyvenimo tempas, tam tikra kasdienybės harmonija ateina ir į mūsų vidų. Galime “leisti sau“ ilgiau pavakaroti ar ilgiau ir su didesniu pasimėgavimu gerti ryte įprastą puodelį kavos. O gal tiesiog galime pasivaikščioti? Basomis. Pajūrio smėlio kopomis arba per vešlią žalią žolę. Arba intensyviai minti dviratį vingiuotais miško ar parko keliukais, tai visai nesvarbu. Svarbu, kad rastume laiko mums mielam užsiėmimui. Tuomet geriausiai sugrįžtą jėgos ir išsikristalizuoja vertingiausios idėjos.
Lygiai taip pat energijos ir gerų minčių suteikia mūsų mylimos spalvos. Visada sakau, kad kiekviena spalva turi savo magiją ir neša savo žinutę. Todėl, kai viduje pajuntate stiprų potraukį kažkuriai vienai ar kitai spalvai, nestabdykite savęs ir nebandykite “atvesti į protą“, kad ta spalva visai ne Jūsų. Pasirinkdami ir dėvėdami vieną ar kitą spalvą, mes iš vienos pusės “ištransliuojame“ savo momentinę ar ilgiau užsitęsusią vidinę būseną, arba kviečiamės ir semiamės, gal net gerąja prasme grimztame į tą energiją, kurią pasirinkta spalva teikia. O gal kartais vyskta ir viena, ir kita.
Visi šių metų mano pavasario – vasaros mezginiai vienas po kito atsirado visiškai intuityviai. Ne dėl to, kad kažkas buvo itin madinga ir man “reikėjo tai turėti“, ne dėl to, kad vienos ar kitos spalvos kamuoliukas nesulaukė deramo dėmėsio iš parduotuvės klienčių ir per ilgai užsigulėjo lentynoje.
Visą laiką šalia didesnių ar mažesnių mezginių nuo pat žiemos po truputį nėriau skarą, kurios idėja atsirado tik dėl spalvų: jos buvo tokios keistos ir taip magiškai traukė “kažką“ iš jų padaryti, kad atsispirti buvo labai sunku. O gal net ir nesinorėjo. Taip prasidėjo šis nėrinys: tai buvo puikus itin paprastas darbelis, kuris visą laiką visur keliavo su manimi, kai žinojau, jog turėsiu laisvo laiko prisėsti prie rankdarbių, tačiau jo nebus tiek daug, kad galėčiau dar ir užsiimti modelio formavimu ir akių skaičiavimu. Net ir mintyse. Tokiu atveju visada labai gerai su savimi turėti mezginuką, kur aiškiai žinai ką daryti ir nereikia nieko daug galvoti. Paprastos skaros visada itin gerai tinka tokiems dalykams. Be to, visada jaučiu ypatingai didelę silpnybę kojinėms megzti skirtiems siūlams, nes jie būna išmarginti toookiomis gražiomis spalvomis…! Kadangi kojinių megzt nesu mėgėja, o išbandyti šiuos kamuoliukus visada labai norisi, tenka sugalvoti kitokių projektų. Taip ir atsiranda mieli, margi, tarsi išlieti akvarele, mezginiai…
Kai ši skara buvo baigta ir atsirado laiko naujiems mezgimo projektams, visur kur tik įmanoma viena po kitos ėmė skleistis alyvos… kurioms pražydus, pajutus nenusakomą jų aromatą, imi ir supranti, jog iš tiesų į mūsų miestus, kaimus, namus, kiemus ir širdis iš tiesų atėjo pavasaris! Ir pati visiškai panirau į šį lengvą ir svaiginantį alyvinį violetą… 
Grįžtant prie spalvų poveikio, manau, visiems akivaizdu, kad pasipuošęs švelnia alyvine gaiva tikrai neisi užkariauti pasaulio ar versti kalnų. Taip pat nepradėsi įgyvendinti milžiniškų projektų. Tačiau lengvas šviesus alyvinis atspalvis, kaip ir pagaliau atėję atostogos, gali paskatinti sustoti bėgus įtemptoje kasdienybėje. Tu gali nurimti ir giliai įkvėpti tos alyvinės gaivos bei ramiai pagalvoti, kur šiuo metu esi, iš kur atėjai ir kuria kryptimi toliau norėtum keliauti. Violetinė spalva mažina įtampą, įkvepia, skatiną dvasinį tobulėjimą ir padeda atrasti vidinę ramybę.
Būtent savotiškai “medituojant“ su šiuo violetiniu megztuku bei vaikštant vėjuotu lietuvišku pajūriu, po truputį ėmė ryškėti jau gerą pusmetį kažkur giliai plazdenęs noras atnaujinti šį tinklaraštį ir vėl pradėti rašyti. Pirmiausia dėl to, kad man labai patinka tą daryti. Taip pat dėl to, jog mano nuomone, kiekvienas mintyse užgimęs ir įgyvendintas mezginys gali tapti puikiu ilgesnės ar trumpesnės istorijos herojumi. O tos istorijos gali būti kažkam gera paskata taip imti ir KURTI, galbūt pažvelgiant į mezgimą iš naujo ir kiek kitaip: ne vien kaip į galimybę kuo “techniškiau“ sukurti rankų darbo rūbą, bet kaip į mielą, jaukų ir pakankamai asmenišką procesą, pabūnant harmonijoje su pačiu savimi. Bet apie paslėptus kūrybinio proceso vingius, kitą kartą.
Linkėjimai,
Milda
Šiltas siūlas 