Mezgimo siūlų būna visokiausių. Tradiciškai suverpti, gražių spalvinių palečių, storesni ar plonesni vilnos siūlai dažniausiai nereikalauja išsamesnio pristatymo. Su jais tarsi būna viskas aišku: imi, mezgi tai, ką į mintis atnešė kūrybinis pegasas ir džiaugiesi mezginiu. Pažiūrėjus į tokius siūlus, beveik iš karto tampa aišku, kaip jie atrodys padirbėjus virbalais. Tačiau yra kita dalis, šiek tiek mažesnė, santūresnė, šiek tiek rečiau sulaukianti ir dėmesio parduotuvėje… arba atvirkščiai, to dėmesio sulaukianti pakankamai daug, tačiau jis būna labai atsargus, kai pirkėjas žavisi tarsi išlaikydamas pagarbų atstumą. Bet būtent ši siūlų dalis (bent jau man) visada yra labai įdomi! Į tokius siūlus pirmiausia tiesiasi rankos, o mintys ima pašėlusiai suktis galvojant apie galimus jų panaudojimo variantus. Ir staiga tas užsisukęs kūrybinis verpetas taip įtraukia, jog nebenori, o gal net ir nebematai reikalo jam priešintis. Imi kamuoliuką, virbalus ir pradedi tuos tokius viliojančius kūrybinius ieškojimus.
Naujai atvažiavę itališki Borgo de’Pazzi Stout (anlg. stout – storas, drūtas) siūlai buvo vieni iš tų, į kuriuos žiūrėjau ilgiausiai. Pirmiausia įspūdį darė sruogos: jos, palyginus su įprastais siūlų kamuoliukais, buvo milžiniškos (gal 30 cm ilgio)! Antra, jose buvo suvynioti tokie įstabūs melanžai, kad mintys iš karto piešė galimus mezginių eskizus. Tad radusi laisvesnę popietę ėmiau ir atsargiai nuplėšiau vienos sruogos etiketę.
Visos Stout sruogos – tarsi atskiri meno kūrinėliai. Kiekviena jų gali prasidėti vis kitu spalviniu tonu, viduryje persimaišyti ir išmarginti Jūsų mezginį žaviu margučiu, o pabaigoje nušviesėti arba atvirkščiai, valiūkiškai pritemti, tarsi mirkteldama Jums akį.
Spalvos
Mano pasirinktoje sruogoje (spalva 13) šis tamsesnių – šviesesnių spalvų derinys išryškėjo labai puikiai. Atrišus sruogą, pradėjau ją vynioti tarp pirštų slystant gražaus šokolado rudumo siūlui, kur-ne-kur paįvairintam baltu vilnos “blyksniuku“, o baigiau laikydama rankose natūralios drobės baltumo kamuolį, kuris visiškai nebepriminė to tamsaus šokolado. Kas buvo smagiausia ir gražiausia, ruda ir balta spalvos ne šiaip sau susitiko ties atitinkamu nuvyniotų metrų skaičiumi. Jos nepaspaudė viena kitai rankų ties
griežtai užbrėžta riba. Visą laiką sukant giją šios dvi spalvos ypatingai atsargiai pratinosi viena prie kitos. Pirmiausiai tamsiai rudame fone ėmė atsirasti vienas kitas balkšvas intarpėlis. Tada jų vis daugėjo, tarsi pavieniai saulės spindulėliai būtų nedrąsiai ir tingiai budę iš naktinio miego. Labai ramiai ir iš lėto ruda gija ėmė margėti, kol ruda spalva su savo tamsumu liko tik prisiminimas kamuolio gilumoje, o rankose laikiau pačiais gražiausiais rudų ir baltų spalvų deriniais mirgantį natūralų vilnos melanžą. Tačiau ir toliau jis vis keitėsi ir keitėsi, vis balo ir balo, tarsi už lango būtų švitę ir ateitų naktį pasiruošęs keisti rytas… Su paskutiniu nuvyniotu centimetru rankose jau turėjau visiškai baltą, šiek tiek pamarginta švelniu balintos kavos rudumu, kamuolį. Tai buvo žavinga. Dvi priešybės, tamsa ir šviesa būtų nedalomai susisukę viename kamuolyje.
Siūlo pobūdis
Tiek pamačius Stout siūlus gerokai anksčiau, tiek paėmus juos į rankas prieš kelias savaites, tiek išsimezgus pavyzdėlį, mano nuomonė nepasikeitė: tai yra tobulas siūlas lauko megztiniams – paltukams! Jis buvo tvirtas, gana standus, labai gero tokiems mezginiams storio (gal net vizualiai storesnis nei pagal metražą kamuoliuke), puikiai laikė formą ir jau iš pavyzdėlio buvo aišku, kad netūrėtų būti didesnių sunkumų nei tokį mezginį dėvint, nei prižiūrint. Be to, nors šis siūlas turėjo iš esmės visas gerąsias “tikros vilnos siūlų“ savybes, jis kando minimaliai! Gal to vilnos pojūčio net nederėtų vadinti “kandimu“. Numegztą dalį įtariai glaudžiau ir prie skruosto, ir prie kaklo, tačiau supratau, kad aukštai susagstyta tokio mezginio apykaklė man tikrai būtų pakankamai maloni. Bet visos mes skirtingos, tad prisiminkime, kad vilnos kandimą – vieną ypatingai sunkiai kitam žmogui apibūdinamų dalykų – vertiname individualiai. Mano manymu, Stout siūlai tikrai tinka kepurėms, šalikams, storiems ir šiltiems megztiniams, pončams, skaroms ir bet kuriems kitiems Jūsų sugalvotiems šiltiems mezginiams.
Pats siūlas yra pakankamai vienodas, tačiau vietomis, ypač kur vienoje spalvoje sumirga melanžinis perėjimas, gija šiek tiek sustorėja, tačiau dėl to mezginys netampa itin netolygus. Jis tiesiog pasiuošia viena kita puresne akimi.
Kitos ypatybės
Gamintojas rekomenduoja imti 6-7 mm virbalus. Aš mezgiau 6 mm, nes pradėtas sumanymas buvo storas vyriškas lauko megztukas berniukui. Todėl norėjau tankesnio mezginio, kuris turėtų tampriau viena prie kitos prigludusias mezginio akis ir dėl to teiktų daugiau šilumos. Tačiau 7 mm ar net ir 8 mm virbalais tikrai galima drąsiai eksperimentuoti, ypač jei mezgate šaliką ar kaklašildį-gobtuvą, kuriems reikia daugiau purumo.
Prieš pradedant megzti, savo kamuolį pervyniojau “atgal“, nes norėjau mano būsimo mezgtukos apačią pradėti ties ruda spalva. Tad numezgus gerą sprindį mano siūlų ruda spalva ėmė mirgėti ir po truputį ėmiau artėti melanžinio gražumo link. Kaip mezginys keisis ir kas iš viso to išeis, matysime vėliau. Bet galiu garantuoti, kad megzti iš šių siūlų yra be galo įdomu!
Trumpa informacija:
- Mezgimo siūlai Borgo de’Pazzi Stout
- Sudėtis: 100% vilna
- Svoris/ilgis: 200 g/300 m
- Visas spalvas apžiūrėti ir siūlu įsigyti galite čia.
Šiltas siūlas 