Kai mums patinka koks nors geras filmas, įdomi knyga, nauja daina ar atrandame gerą produktą, juk norisi, kad apie tai sužinotų ir kiti žmonės. Vis žiūriu į tą megztuką, neseniai megztą iš storulių Alafosslopi siūlų, ant mano mažosios ir vis dažniau save pagaunu galvojant, kad norėčiau ir aš tokio… tik šiek tiek didesnio… Kaip buvau rašiusi ankstesniame straipsnelyje, išplovus Lopi vilna labai pasikeitė į gerąją pusę: ne tik lygiai į savo vietas sugulė visos mezginio akys, bet ir kažkur pasislėpė šiurkštumas. Nors vis dar dvejojau, ar siūlas patiks vaikui, tačiau, kai iš savo mažosios klientės neišgirdau nė vienos pastabos dėl siūlo „kandimo“, supratau, kad mes, mamos, kartais persistengiam su savo rūpesčiu ir dvejonėmis. Kadangi ta vilna man tikrai labai nuoširdžiai patinka, o ir papasakoti apie ją yra ką, atsirado dar vienas straipsnelis šia tema.
Pirmieji vikingai atsikraustę į Islandiją su savimi atsigabeno dvi naminių gyvūnų rūšis: islandišką arklį ir islandišką avį ir abu šie gyvūnai turėjo beveik lygiai tokią pat didžiulę įtaką šalies istorijai kaip pats žmogus. Islandai buvo nuolat priversti kovoti su atšiauriomis gyvenimo sąlygomis. Arklys jiems tarnavo kaip transporto priemonė ir pagalbininkas dirbant, o avis ne tik maitino tautą, bet ir savo vilna saugojo žmones nuo tų kraštų šalčių.
Islandijos avių veislė yra unikali: per amžius izoliuotas gyvenimas saloje garantavo šios veislės grynumą. Dėl šios priežasties islandiška vilna yra itin savitas produktas, neturintis atitikmens niekur kitur pasaulyje. Besivystydama per daugiau nei 1000 metų Islandijos avių vilna įgijo skiriamąjį bruožą – savo vidinį (puikų, švelnų, šiltą, itin gerai izliuojantį nuo aplinkos) ir išorinį (ilgą, žvilgantį, vandeniui atsparų) sluoksnius.
Abu kartu šie sluoksniai sudaro unikalų islandiškos vilnos pluoštą, kuris yra:
1. itin lengvas – lengvesnis už bet kurią kitą vilną, tačiau kartu leidžiantis jaustis šiltai ir jaukiai;
2. atsparus vandeniui – neleidžia prasisunkti drėgmei;
3. pralaidus orui – leidžia odai kvėpuoti ir netrukdo pasišalinti drėgmei.
Kitas skiriamasis islandiškos vilnos bruožas – natūralių spalvų įvairovė, kurios dėka galima sukurti pačius gražiausius raštuotus megztinius.
Islandijos vilna ypač turėtų būti vertinama šiais laikais, kai tikrumo, natūralumo ir kokybės paieškos dažną iš mūsų verčia nemažai pavargti. Amžiams bėgant labai stipriai pasikeitė siūlų verpimo technologijos, tačiau pats islandų požiūris į kokybę ir tradicijas išliko nepakitęs ir šios vilnos produktai yra kuriami vadovaujantis draugiškais aplinkai principais, paliekant Gamtą tikra karaliene visame gamybos procese. Aprodorajant vilną naudojamas geoterminis šildymas ir hidroelektrinių gaminama elektros energija, o avys šiltuoju metų laiku laisvai ganosi lygiai taip pat, kaip jos tą darė šimtus metų atgal.
Siūlų gamybai vilna yra tiesiogiai surenkama iš vietinių ūkininkų. Tuomet vilna patenka į atitinkamas po visą šalį išsidėsčiusias vilnos rūšiavimo stotis, kur ekspertai ją suskirsto pagal spalvą ir kokybę. Vėliau vilna yra plaunama, tačiau ploviklių ir kitų chemikalų naudojimas yra mažiausias, koks tik gali būti, siekiant išlaikyti natūralius vilnos riebalus ir visas aukščiau minėtas šios vilnos savybes tokias, kokias jas sukūrė pati gamta. Galiausiai aukščiausios kokybės vilna yra atrenkama verpimui. Štai taip gimsta natūralūs, tikri, saviti ir į nieką kitą nepanašūs islandiški Lopi siūlai.
Kaip matyti iš šio straipsnelio nuotraukų, neapsakomo grožio spalvų paletės šaltinis ir pagrindinis įkvepėjas yra pati Gamta, kurios kalnuose, pievose, vandenynuose, geizeriuose, šiaurės pašvaistėse, tekančios ar besileidžiančio saulės spinduliuose atidžiau pažvelgę galim rasti atitikmenį kiekvienam spalvų paletės akordui.
Islandiškos vilnos Lopi siūlų (storų Alafosslopi, vidutinio storumo Lettlopi ir plonų Einband) rasite el. parduotuvėje “Šiltas siūlas“ www.siltassiulas.lt.
Šiltas siūlas 